Švietimas ir savirealizacija. Arba kodėl nustojame pažinti save?
25 birželio, 2018 | Autorius: Andrius Pekarskas
Švietimas ir savirealizacija. Arba kodėl nustojame pažinti save?
Ilgus dešimtmečius labai didelis dėmesys buvo skiriamas išsilavinimui, ypatingai geros profesijos įsigijimui ir mokslams prestižinėse įstaigose. Tai buvo siekiamybė, tai buvo galimybė išsiskirti iš kitų ir gyventi finansiškai geresnį gyvenimą. Buvo sukurtos įvairios mokymosi sistemos, šalyse įvedami standartai, ką ir kaip turi mokėti išsilavinęs žmogus, taip pat buvo įvesti kriterijai, nustatantys, kas yra „geras“, o kas yra „blogas“ mokinys. Viskas būtų gerai, jei visi žmonės būtų vienodi, su vienodu požiūriu į gyvenimą, su vienoda mąstysena ir vienodais siekiais. Bet mes visi esame skirtingi, turime skirtingus laimės pojūčius, savirealizacijos būdus ir, galų gale, turime skirtingus gyvenimo tikslus. Vienas jaučiasi pilnavertiškai, jei uždirba pakankamai pinigų, kitas – kurdamas, trečias – aukojant save kitiems ir t. t. Kiekvienas turi savo pašaukimą ir savirealizacijos kelią, kurį labai svarbu atrasti. Bet kodėl dažniausiai tai tampa sudėtinga užduotimi?
Kiekvienas savirealizaciją supranta skirtingai ir tai yra normalu, nes kiekvienas turi savo gyvenimo tikslų, planą, pašaukimą. Vieni gali sakyti, kad save realizavęs žmogus yra tas, kuris pasiekė finansines aukštumas, kuris materialiai gali leisti sau viską. Kitam tai gali būti dvasiniai pasiekimai. Trečiam – tai užsitarnauta laisvė nuo nuomonių, pinigų ir aplinkos. Kiekvienas turi skirtingus tikslus, bet jų kelias visada yra toks pat. Tik žmogus, kuris galėjo atrasti ir patirti savo pašaukimą, turi galimybę save realizuoti. Nes tik kelias savo pašaukimo link ir yra tikroji savirealizacija, atnešanti laimę. Įsivaizduokite – žmogus vedamas įskiepytų principų ir poreikių, visą savo gyvenimą siekia finansinės gerovės. Ir jam pasiseka, bet jis niekaip negali jaustis laimingu ką bedarytų. Ir taip yra tik todėl, kad jo tikrasis poreikis – turėti darnius santykius. Atitinkamai jo pašaukimas, greičiausiai, yra kurti aplink save patvarius ir darnius santykius. Bet kadangi jis eina, nors ir sėkmingu, bet ne savo keliu, jis negali jaustis laimingu, nes laimė tiesiogiai siejasi su savirealizacija.
Kai žmogus užsiima savo veikla, jis ją sąmoningai pasirenka, supranta, kad tai yra jo likimas, jis tik tuomet veikia savo stiprybių sferoje. Ir net, jei jam kažkas nesiseka, nesigauna taip kaip norėtųsi, jis vis tiek lieka laimės būsenoje.
Kaip stabdoma savirealizacija ir kodėl nustojame pažinti save ir savo troškimus?
Sumaterialėjus pasauliui ir esant labai didelei daiktų pasiūlai, žmonės, pamiršę tikrosios laimės prasmę, vis dažniau laimę kompensuoja per materialius dalykus. Tam, kad galėtų leisti sau tiek, kad pasijaustų „laimingais“, turi dirbti daug ir ne bet ką. Todėl ir siekia gerai apmokamų profesijų. O, kad išliktų konkurencingais, siekia įgyti gerą išsilavinimą ir pasirenka, kuo geresnę mokymosi įstaigą, nes tai ateityje plačiau atveria darboviečių duris.
Priklausomai nuo šalies gyventojų išsilavinimo yra sudarytas sąrašas labiausiai išsilavinusių šalių pasaulyje. Kiekvienais metais skaičiuojamas tarptautinis laimės indeksas HPI (Happy Planet Index) – atspindintis žmonių gerovę ir aplinkos būklę įvairiose pasaulio šalyse. Galima pamatyti labai įdomių dalykų, koreliuojant šiuos du rodiklius (labiausiai išsilavinusių šalių ir jų laimės indekso). Šalis, kurios gyventojai yra labiausiai išsilavinę, dažniausiai nėra patys laimingiausi. Pavyzdžiui, paimkime Japoniją. Pagal išsilavinimo lygį ji yra 2 – oje vietoje, o pagal laimės indeksą – 47 toje. Pietų Korėja, pagal išsilavinimo lygį, yra 4 – toje vietoje, o pagal laimės indeksą – 57 – toje. Taigi galima išskirti tokią prielaidą, kad kuo daugiau žmogus skiria laiko ir pastangų gaunant „gerą“ išsilavinimą, tuo mažiau tų resursų lieka savo tikrajam pašaukimui ir savirealizacijai. Tai nėra taisyklė, tai tik pastebėjimas.
Šiuolaikinis žmogus jau nebežino kas daro jį laimingu, kurioje sferoje yra jo stiprybės ir kas yra jo pašaukimas.
Iš tikrųjų ar todėl, kad žmonės nebežino savo pašaukimo ir neskiria laiko savirealizacijai, turi įtakos mokymosi sistemai ir mažiausiai 12 metų praleistų joje? Manau, kad taip. Vienodos mokymosi programos, vienodi standartai ir vienodi reikalavimai pastato visus į vieną, konkurencingą eilę. Nori ateityje gerai gyventi, turėti gerą profesiją ir gerai apmokamą darbą, turi jau nuo pat vaikystės gerai mokytis ir mokytis visai ne tų dalykų, kurie tau įdomūs, o tų, kurie ateityje atneš geriausius rezultatus. Nesvarbu, kad, gal būt, mokinio pašaukimas yra kurti naujus ir neįtikėtinus dalykus, kurie ateityje pakeistų pasaulį. Tam dažniausiai skiriama labai mažai laiko, nes visą jo laiką suryja pastangos atitikti numatytus standartus.
Tik įsivaizduokime, kiek guvių protų, kiek talentingų vaikų ir kiek atradimų mes netekome, tik todėl, kad bendrą programą neatitinkantiems vaikams iškart prikabinama „blogio“ mokinio etiketė. Ar kitokiam vaikui leidžiama pasireikšti? Leidžiame nesimokinti matematikos ir tą laiką skirti kūrimui? Ar vaikui, busimai sporto žvaigždei, lengva suderinti 4 – 6 valandas treniruočių su chemijos, fizikos, istorijos, matematikos ir kitais namų darbais? Ar komfortiška jaustis kasdienėje aplinkoje tam, kuris viršija arba nepasiekia sukurtų standartų? Ne kiekvienas gali atlaikyti aplinkos spaudimą ir nepasiduoti savo savirealizacijos kelyje, nepametus tikrųjų norų ir pašaukimo kažką veikti. Kai kuriems tai pavyksta. Istorijoje rasime aibę žymių žmonių, kuriems buvo pripaišytos nepažangių mokinių etiketės, bet kurie nepasidavė ir ėjo savirealizacijos keliu, ugdant savo talentus.
Žymūs žmonės, kurie nepasidavė.
Mūsų sąrašą atidaro Vinstonas Čerčilis – vyresnysis aristokratų šeimos sūnus. Nuo labai jauno amžiaus, Čerčilis labai nemėgo švietimo proceso, ir tikrai ne dėl to, kad buvo beviltiškas kvailys. Tiesiog, ruošti pamokas ir dirbti klasėje, jam buvo nuobodu. Nors mokytojai labai dažnai jį rasdavo pasislėpusį ir skaitantį knygas ne pagal savo amžių.
„Mokykla neturi nieko bendro su švietimu. Tai kontrolės institucija, kur vaikams skiepija paklusnumo ir konkurencijos įpročius“. – Vinstonas Čerčilis
Finansinis genialumas pasireiškė pas Richardą Bransoną. Multimilijonierius, „Virgin Group Corporation” įkūrėjas bei privataus kosmoso turizmo pradininkas, mokykliniame amžiuje negalėjo susieti dviejų žodžių – mikčiojo ir raudonavo, kai tekdavo eiti atsakinėti prieš visą klasę. Todėl dažnai būdavo pajuokos objektu. Kai jį pakvietė į valdybą, jautėsi įstrigęs ir beviltiškai išraudęs.
Napoleonui nesisekė nei viena disciplina mokykloje, išskyrus matematiką, kurioje jis buvo geriausias. Izaokas Niutonas turėjo blogiausius pažymius savo klasėje, bet tik tol, kol jį neprimušė draugas. Vienintelis būdas jį nugalėti – aplenkti moksluose. Po kelių mėnesių Niutonas tapo geriausiu klasėje. Liudvikas van Bethovenas rašė tragiškai su klaidomis, o dalybos ir daugybos veiksmus taip ir neįveikė, bet tai jam nesutrukdė sukurti tokius kūrinius, kurie iki šiol yra unikalūs. Na ir pagaliau Albertas Einšteinas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas, kuris mokėsi labai vidutiniškai. Jo tėvai prisipažino, kad neturėjo jokių lūkesčių sūnaus atžvilgiu ir vylėsi, kad jį įdarbintų dirbti bent paprasčiausių darbų.
Tik pagalvokite, kiek puikių atradimų nebūtų padaryta, jei kiekvienas iš aukščiau minėtų asmenų, būtų pasidavęs sistemai ir netęsęs savo savirealizacijos kelio.
Ugdykitės savo stiprybėse, ieškokite savo kelio, realizuokite save, tam, kad būtumėte laimingais, siekdami savo tikslų.