Atpirkimo ožių beieškant
25 vasario, 2016 | Autorius: Andrius Pekarskas
Pasitikėjimas savimi yra geriausias kelias į sėkmę.
Kol aš rašau šitą straipsnį, vyksta JAV Prezidento rinkimų kampanija. Šiemet, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, žmonės palaiko savo mėgstamus kandidatus ir kalba apie juos kaip apie pasaulio gelbėtojus.
Aš nesu nei už respublikonus, nei už demokratus. Aš balsuoju už tą, kuris mano nuomone yra protingiausias ir galėtų nuveikti daugiausiai darbų, nors tai ir neatrodo labai įmanoma.
Aš tikrai nematau Prezidento ar vyriausybės kaip pasaulio gelbėtojų. Dažniausiai politikai pasaulį padaro dar blogesniu, o ne geresniu. Nežinau, kaip šie rinkimai baigsis, bet aš žinau vieną dalyką: nei vienas Prezidentas nepuls jums į pagalbą ir nepadarys visko už jus.
Tik jūs patys galite keisti savo gyvenimą taip, kaip jums reikia.
Taip pat šiuo metu akcijų rinka ritasi žemyn. Tiesą sakant, akcijos visame pasaulyje krenta. Dabar matome didelę korekciją. Ar ji tęsis? Aš nežinau, neturiu krištolinio rutulio ateičiai nuspėti. Bet žinau, kad žmonės yra susirūpinę ir bijo. O jūs ar bijote?
Žmonės nerimauja ir bijo, nes politikai jiems pažadėjo, kad jeigu kaups pinigus pensijų fonde, turės saugią finansinę ateitį. Politikai-gelbėtojai kalbėjo apie akcijų rinkas kaip apie viduriniosios klasės išsigelbėjimą.
Du nevykę gelbėtojai.
Aš nežinau, kas nutiks akcijų rinkoje, bet žinau, kad vienintelis būdas būti finansiškai saugiam yra pinigus investuoti pačiam, o ne pasikliauti valdžia arba perleisti savo pinigus pensijų fondui.
Mano vargšas tėtis mėgo kaltinti kitus dėl užklupusių sunkių laikų. Kai jis prarado valstybės tarnautojo postą Havajuose, kaltino rinkėjus ir vadino juos kvailiais. Kai prarado savo darbą, kaltino priešus. Kai prarado santaupas, investavęs jas į blogą verslo idėją, kaltino kitus, tačiau ne save. Ir galiausiai jis paliko kandus ir piktas. Aš jį mylėjau, tačiau jis būtų buvęs daug laimingesnis jei atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus būtų prisiėmęs pats.
Kita vertus, mano turtingasis tėtis taip pat turėjo sunkių laikų savo gyvenime. Jis turėjo perimti šeimos verslą būdamas dar labai jaunas. Jis neturėjo aukštojo išsilavinimo, verslui skyrė daug savo laiko. Tačiau tai panaudojo kaip privalumą. Jo filosofija buvo: „Jeigu gyvenimas tau duoda citriną, išspausk iš jos visą limonadą!” Jis galiausiai nugyveno turtingą, laimingą ir visavertį gyvenimą.
Didžiausias skirtumas tarp jų buvo mąstymas. Vargšas tėtis tikėjosi, kad jį išgelbės kiti. Turtingasis tėtis pats rūpinosi savimi.
Taigi, kokia jūsų viltis? Ar jūs tikitės, kad kiti jus išgelbės, ar esate pasiruošę patys prisiimti visą atsakomybę?